Skandinavai yra panašios į mūsų klimatinės zonos kaimynai, taigi yra įdomi jų pastatų apšildymo patirtis. Šiame straipsnelyje pasidalinsiu savo pastebėjimais.

Reikia pastebėti, kad skandinavai visada mokėjo pilną apšildymo kainą. Skandinavų valdžia niekada nedarė globalių socialinės paslaugos teikimo eksperimentų, kaip atsitiko Lietuvoje su šildymo tiekimu. Todėl pas skandinavus centralizuoto šildymo sistemos nėra paplitusios. Jei paklaustumėte tipinio skandinavo "Kiek jis moka už centrinį šildymą?" jis greičiausiai net nesuprastų klausimo. Skandinavui būsto apšildymo kaina greičiausiai asocijuotųsi su elektros apmokėjimo sąskaita. Apie "centralizuotą šildymą" tipinis skandinavas greičiausiai pagalvotų, kad tai kažkokia mažai kainuojanti būsto komunalinė paslauga, į kurią net neverta kreipti dėmesio.

Žemiau pateikta tipinė skandinaviško daugiabučio apšildymo sistemos schema.

Iš pateiktos schemos galima suprasti, kad skandinavai visiškai neturi patirties su centralinio šildymo sistemomis, kuriose pagrindinis šilumos pernešėjas yra vanduo. Tuo tarpu šiluminės sistemos, kur pagrindinis šilumos pernešėjas yra vanduo, Lietuvoje yra vyraujančios.

Internete patys galite paieškoti skandinaviškų apšildymo katilų. Tai prie žodžių "skandinaviškas katilas" įrašę žodis "vanduo" - nieko nerasite. Arba nieko gero nerasite ieškodami su žodžių junginiu "šiluma-vanduo". Internetinės nuorodos geriausiu atveju rodys vien boilerius. Skandinavai pasirodo tokių katilų net negamina. Bet prie žodžių "skandinaviškas katilas" įrašę žodį "oras" atrasite daugybę skandinaviškos kilmės apšildymo katilų gamintojų. Skandinavijoje labiausiai paplitę apšildymo sistemos, kai šiluma perduodama tiesiai į orą. Taip jie išsprendžia iškart dvi būsto problemas vienu metu - apšildymą ir ventiliaciją. Teko gyvent Skandinavijoje, tai galiu pasakyt, kad pastoviai šviežias gyvenamųjų patalpų oras tikrai geras dalykas. Šito dalyko patirtį iš skandinavų tikrai verta perimti.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad šiluma kartu su švieziu oru pas skandinavus yra paduodama specialiais ortakiais praktiškai į kiekvieną didesnę patalpą. Ortakiai kiekviename kambaryje paprastai būna du, vienas paduodamasis - kitas ištraukiamasis. Ortakių galai sumontuojami skirtingose patalpos pusėse, dažnai lubose.

Su oro šildymo sistemomis žiemą yra palaikoma viso daugiabučio namo vidaus minimali temperatūra. Vasaros laikotarpiu galima įjungti patalpų kondicionavimą. Šilumą skandinavai taupo - naudoja rekuperacines sistemas, kai dalis šilumos iš panaudoto oro sugražinama atgal į namą. Teko gyvai matyt dvi tokias sistemas. Viena buvo sumontuota paskutiniam aukšte specialioje didelėje patalpoje - kurią būtų galima pavadint namo "bendranuosavybe". Kita sistema buvo sumontuota palėpėje. Agregatai ispūdingo dydžio. Apžiurėjau tenus - tiesiog tenų miškas. Jei įjungt visus tuos tenus iš karto - tų dviejų daugiaaukščių namų bendra elektros sąskaita turėtų būt ispūdinga.

Man teko pagyventi labiau pietinėje Norvegijoje, tai kiek pastebėjau norvegai su savo namais pagrinde "sulindę" į slėnius ir prie jūros. Ten net ir žiemą sąlyginai šilta ir temperatūra dažnai laikosi apie 5-8 laipsnius aukščiau nulio. Taip, kad bendram namo vidaus minimalios temperatūros palaikymui norvegų išlaidos nebūna didelės. Jei jiems kambaryje per šalta, jie tame kambaryje tiesiog įsijungia elektrinius radiatorius ir susimoka pagal buto elektros skaitiklį.

Švedijoje ir Suomijoje pastebėjau panašias tendencijas. Drėgnose patalpose, kur grindys betoninės arba išklotos plytelėmis, paprastai būna įrengtas elektrinis grindinis šildymas. Stovi standartizuoti automatiniai nustatytos temperatūros palaikymo reguliatoriai ir junginėja tenus. Panašus reguliavimas ir elektriniuose radiatoriuose po langais. Vienas radiatorius buvo sugedęs - tai išardžiau "pažintiniais tikslais". Tai viduje nieko gero neradau - paprasčiausia susukta nichrominė spiralė, įkišta keraminėse kaladėlėse. Patiko tai, kad reguliavimo mazgas su "visa elektronika" standartizuota ir sugedus pakeičiamas vienu spragtelejimu. Nieko panašaus Lietuvoje matyt neteko - čia jei sugenda elektrinis šildytuvas - visą radiatorių tektų išmest.

Teko snekėt su vietiniais apšildymo sistemų montuotojais, tai sakė paskutinė skandinaviška mada - atskira rekuperacinė šildymo sistema atskiram butui. Jų manymu bendra namo šildymo sistema "negera" - nes namo valdytojai piktnaudžiauja pirkdami "brangius“ oro filtrus. Kai pagalvoju, kiek žmones apiplešia šilumininkai Lietuvoje - tai juokas paima iš skandinaviškų monopolinių-korupcinių problemų.

Progresas apšildymo srityje nestovi vietoje, tai paklausinėjau ir apie saulės kolektorius ir geotermiją. Iš skandinaviško daugiaaukščio namo apšildymo schemos matosi, kad pas juos gana patogi situacija tokias sistemas integruoti į namo apšildymą. Tiesiog išpjovei ortakio gabala ir įdėjai šiluminio siurblio kolektorių. Pas mus taip lengvai nesigautų. Lietuvoje greičiausiai tektų pirmiausia visą namą kažkaip atjungti iš miesto centralinio šildymo tinklų - kas dabartiniu momentu beveik nerealu. Vėliau tektų pusė namo vidaus išgriauti, kad įdiegti šilumos paskirstymą. Skandinavams tokių problemų manau nekiltų. Jų apšildymo sistemos labiau tinkamos papildomų šilumos šaltinių integracijai. Dar ir jų valdžia greičiausiai dalinai ar pilnai kompensuoja šildymo sistemų perdarymą. Bet nepaisant to, man pasakė, kad tas visokias "geotermijas" diegia vangiai. Pagrindinė problema pasirodo - labai brangu gręžti uolas. O reikia giliai. Na čia Lietuvai manau pasisekė - gali su kastuvu pavaryt.

Daug saulės kolektorių Skandinavijoje irgi nepastebėjau. Ruošiasi jie karštą vandenį elektriniais boileriais savo bute ir nesuka sau galvos. O pas mus Lietuvoje karšto vandens skaitiklių, karšto vandens sistemos "palaikymo", karšto vandens bendros namo apskaitos elektros išlaidų, visokiu įvadų-išvadų ir gyvatukų, ir dar neaišku kokie mokesčiai. Ir prigalvota vien tik dėl karšto vandens.

Jei turit straipsnio pataisymų ar papildymų šia tema, prašom nesivaržyt ir parašyt komentaruose. Tai tiek.