Jurbarkietis Gintaras Gubliauskas ką tik išbandė savo pasidarytą saulės kolektorių ir dabar negali atsistebėti, kiek jis prikaitina vandens.

- Gyvename keturi žmonės, bet tiek karšto vandens mes niekaip neišnaudosim, - sako Gintaras. - Penki kvadratiniai metrai saulės šildomo ploto - tikrai didžiulė galia. Tokiomis dienomis užtektų ir perpus mažesnio kolektoriaus.  Bet apniukusią dieną  mažas kolektorius būtų prastai. Tiek to, tegu bus su atsarga. Juk dariau patogumui...

Tikrai malonu naudotis karštu vandeniu, kai jo nereikia taupyti, ir jis nekainuoja nė cento.

Mintis pasidaryti saulės kolektorių Gintarui krebždėjo seniai, o šį pavasarį ėmė naršyti po iternetą, ieškodamas  tikslesnės informacijos.  Aptikęs mano svetainę ir telefono numerį, paskambino patarimo.

- Turiu senų langų. Ar galima būtų iš jų kaip nors pasidaryti gerai veikianti saulės kolektorių? - klausė tada Gintaras.

Žinoma, galima! Galima po tais langais dėti juodai nudažytus skardinius radiatorius, galima išvedžioti juodų (ne būtinai - varinių) vamzdžių gyvatuką... Kas geriau? Skardiniai radiatoriai geriau praleidžia šilumą, bet pigesni plastikiniai vamzdeliai irgi veiks.

Gintaras apsisprendė saulės kolektorių daryti iš paprasčiausių juodų plastikinių 20 mm skersmens vamzdžių.Iš pradžių susikalė kelių centimetrų storio rėmą, jo dugną iškalė medžio drožlių plokšte. Ant plokštės šiltinimui padėjo 2 cm storio polistirolą, ant polistirolo - juodai nudažytą skardą. Tada išvedžiojo plastikinių vamzdžių dvigubą gyvatuką. Kad vamzdžius būtų lengviau sulenkti, kaitino juos karšu oru - tam reikalui naudojo galingą feną. Tokio vamzdžio jis priraitė iš viso 80 metrų.

Saulės kolektorius išėjo apie 5 kvadratinių metrų ploto. Vamzdžiai kainavo apie 100 litų, medžio drožlių plokštė - 100 litų, skarda - irgi 100 litų. Jeigu Gintarui būtų pavykę saulės kolektorių pastatyti žemiau šilumokaičio ir pasiekti savitakinę cirkuliaciją, jis būtų vamzdžius prijungęs prie šilumokaičio, ir baigta kalba. Su jungtimis (100 Lt) viskas būtų atsiėję apie 400 litų.

Savitakinė sistema yra tuo gera, kad ji ne tik pigesnė (nereikia cirkuliacijos siurblio ir elektroninio valdiklio), bet ir saugesnė, nenaudoja elektros. Vanduo pašyla saulės kolektoriuje ir paprasčiausiai kyla aukštyn į šilumokaitį, ten atvėsta ir leidžiasi žemyn. Taip jis sukasi ratu, nenaudodamas elektros. Nėra siurblio, nėra elektronikos - nėra kam gesti...

Tačiau Gintaro name šilumokaitis stovi žemai - saulės kolektoriaus žemiau nepastatysi. Pirkti kito šilumokaičio ar specialaus boso jis nenorėjo.

- Ar nebūtų galima panaudoti to paties šilumokaičio, kurį esu prijungęs prie šildymo sistemos? - klausė Gintaras.

Žinoma, galima! Yra du būdai jungti veikiantį šilumokaitį prie saulės kolektoriaus: galima sujungti dvi šildymo sistemas į vieną, galima saulės kolektorių prijungti prie vandentiekio.

Gintaras apsisprendė saulės kolektorių jungti prie vandentiekio pagal šią schema:

Cirkuliacijos siurblys kainuoja apie 300 litų, bet dar reikės elektroninio valdiklio, o jie kainuoja brangiai. Aš jam pasiūliau pasidaryti labai paprastą ir efektyviai veikiantį valdiklį, kuris seniai išbandytas, naudojamas ne vieno konstruktoriaus ir aprašytas mano svetainėje, paskelbta schema.  Gilintis į elektroniką Gintaras nenorėjo, paprašė mūsų pagalbos. Vincas padarė už pusantro šimto litų.

Naudojant cirkuliacijos siurblį ir valdiklį, saulės kolektorius pabrango 450 litų. 400 + 450 = 950 Dar pridėkim juodų dažų dėžutę, polistirolo kelis lapus - jau 900. Ar tai daug, ar mažai?

Pats Gintaras mano, kad tai - minimali kainą. Juk, pirkdamas tokio galingumo pramoninį įrenginį, būtų supylęs dešimt kartų brangiau.

- Aš visiškai patenkintas savo darbu, - sako Gintaras. - 100 litrų šilumokaitis rytą prikaista visas per kelias valandas. Dieną bėgink nebėginęs - kaip eina karštas, taip eina. Vidurdienį iš saulės kolektoriaus bėga toks, kad net plikina rankas. Tokio karštumo nė nereikia...

Beje, Gintaras buvo padaręs vieną klaidą, kurios kitiems išradėjams patarčiau vengti. Jis nenorėjo pirkti cirkuliacijos siurblio ir mėgino panaudoti turimą paprasčiausią vandens siurblį. Siurblys pasitaikė toks galingas, kad iškart perdegė valdiklio vieno ampero saugiklis. Tada, rizikuodamas sudeginti prietaisą, Gintaras įdėjo valdikliui 8 A saugiklį, Valdiklis ėmė veikti, įjungė siurblį, bet tuoj pat vėl išjungė. Pasirodo, kelių šimtų vatų galingumo siurblys per sistemą paleidžia tokią stiprią srovę, kad saulės kolektorius nespėja jo prišildyti. Valdiklis pasiuto junginėti siurblį be perstojo.  Elektros prietaisams tai negerai.

Tada Gintaras mėgino  gelbėtis mažuoju vandens ratu, bet ir tas nelabai padėjo. Galiausiai konstruktorius susitaikė su mintimi, kad siurblys per daug galingas, reikia dėti tam skirtą cirkuliacijos siurblį. Tokiam įrenginiui 25 vatų cirkuliacijos siurblys - pats tas. Dabar viskas veikia tykiai, ramiai, valdiklis protingai valdo visą sistemą, ir Giedrius nebesuka galvo, kada ji įjungia, kada išjungia siurblį.

- Buvau pergudravęs pats save, - šiandien juokiasi konstruktorius. - Dabar žinosiu!

Tai - irgi privalumas. Darydamas pats, konstruodamas, kurdamas, tardamasis su bendraminčiais, vis atrandi kažką naujo, kažko vis išmoksti. Mudu su Gintaru vienas kito akyse nesame matę, o jau bendraujame kaip geriausi draugai, paskambinę telefonu vienas kitą pažįstam iš balso. Tokių bendraminčių šį pavasarį susiradau daugiau, nemažai gerų idėjų iš jų išgirdau, daug ko išmokau. Turiu pasakyti, visi kūrėjai - labai šauni kompanija, labai drąsūs, geranoriški žmonės.

Kodėl tai sakau, rašydamas apie konstrukcijas? Todėl, kad kūrybos džiaugsmas - labai didelis savadarbių konstrukcijų papildomas pliusas. Parduotuvėje jo tikrai nenusipirksi.