Kiekvieną laiko tarpą visame pasaulyje žaibuoja apie 2000 žaibų. Kiekvieną sek. apie 50 žaibų atsitrenkia į žemės paviršių. Kiekvieną kvadratinį žemės kilometrą žaibas pataiko šešis kartus į metus.

     Benjaminas Franklinas (1706-1790) įrodė kad žaibas atsitrenkiantis į žemę – tai elektros krūvis ( apie 20-100kA). Tyrimai parode kad žaibo krūvis išsikrauna per kelėta dešimtųjų sekundės dalių ir susidaro iš keleto dar mažesnių krūvių. Žaibai jau senai domina mokslininkus, bet ir mūsų laikais mes labai mažai žinome apie jos, mokslininkai žino tik truputi daugiau negu prieš 250 metų . Kaip iškviesti žaibo išlydį. Mokslininkams labai sunku ištirti tai kas bus nežinia kur ir nežinia kada. Jo, taip dirba mokslininkai, analizuodami žaibą.
     Benjaminas Franklinas žaibuojant paleisdavo aitvarą. Jis pirmas įrodė kad žaibas tai neigiamai pakrautas krūvis, ateinantis iš debesų į žemę. Pats to nežinodamas jis labai rizikavo savo gyvybe, nes vienas iš Rusijos akademiku kuris norėjo pakartoti šį bandymą 1753 metais mirė nuo žaibo smūgio.
     1990 metais mokslininkai išmoko pritraukti žaibą, be jokios rizikos gyvybei. Vienas iš būdu nuo žemės paleisti raketą tiesiai į debesį, ir jeigu debesies neigiamas krūvis labai didelis, tada pradeda žaibuoti ir toje vietoje kur skrido raketa mes matome žaibo išlydį. Visus parametrus fiksuoja specialūs prietaisai kurie yra šalia aikštelės kur startavo raketa.

Tam kad bandymas su raketa butu dar geresnis prie raketos pririša metalinį laidą kurį sujungia su žeme. Paveikslėlyje jus matote tokius bandymus.