Prof. dr. Petras Punys ir doc. dr. Bronislovas Ruplys
Lietuvos hidroenergetikų asociacija

Hidroenergetikos plėtra Europoje ir Lietuvoje Europos.

Sąjungos hidroenergetikos sektorius yra labai netolygiai išsivystęs, nes šį sektorių lemia topografinės bei hidrologinės sąlygos. Tradiciškai yra išskiriama mažoji (10 MW) hidroenergetika ir atitinkamai mažieji bei didieji upių hidroenergijos ištekliai. Didieji upių hidroenergijos ištekliai ir sudaro liūto dalį - apie 90 proc. Visos hidroenergijos.

ES senbuvių šalyse yra išnaudota vidutiniškai apie 80 proc. hidroenergijos techninio-ekonominio potencialo, kurį daugiausiai sudaro didelės upės. Pvz., Airijoje, Belgijoje, Prancūzijoje – 80 proc., Švedijoje – 77 proc., Italijoje - 60 proc., Jungtinėje karalystėje - tik 30 proc., o Vokietijoje – beveik 100 proc. Daugelyje šių šalių yra neįsisavinti tik mažieji hidroenergijos ištekliai.

Tuo tarpu naujokių ES šalyse vidutiniškai išnaudojama apie 40 proc. visų hidroenergijos išteklių. Įvertinus technines –ekonomines hidroenergetikos galimybes, Lietuvoje yra išnaudota apie 25-35 proc. šių išteklių, panaši padėtis ir Lenkijoje. Vis dėlto, įvertinus Lietuvos galiojančius draudimus tvenkti daugelį upių, hidroenergetikos plėtrai Lietuvoje belieka tik apie 5 proc.

Kiekviena ES šalis pagal Direktyvos 2009/28/EB reikalavimus yra parengusi atsinaujinančios energijos išteklių (AEI) plėtros veiksmų planą iki 2020 m. Pagal šiuos planus procentinis hidroelektrinių (HE) galios augimas nėra didelis - 12-50 proc. (Austrija, Italija, Ispanija, Graikija, Prancūzija, Liuksemburgas, Rumunija, Slovėnija). Ypač įspūdingas HE augimas yra Olandijoje, nors Olandija yra žymiai lėkštesnis kraštas nei Lietuva - 450 proc. (nuo 37 iki 203 MW) bei Portugalijoje -100 proc. Kitose šalyse augimas yra nežymus (Suomija, Čekija, Belgija, Latvija, Vokietija, Švedija - 2-6 proc.). Pabrėžtina, kad daugelyje minėtų šalių hidroenergetika yra dominuojantis alternatyvusis energetikos išteklis, o jo išnaudojimo padidėjimas keliais procentais absoliučiu dydžiu reiškia šimtus megavatų.

Mažųjų HE skaičiaus augimas yra žymiai didesnis nei didžiųjų HE (1 pav.).

Atskirai pagal šalis mažųjų HE galia labiausiai padidėjo Slovakijoje (194 proc.), Graikijoje (187 proc.), Portugalijoje (132 proc.), Rumunijoje (124 proc.). Palyginimui Lietuvoje - tik 15 proc. Pažymėtina, kad dėl nepamatuotų aplinkosaugos draudimų HE statyba Lietuvoje nuo 2007 m. beveik sustojo (2 pav.).

Pagal Europos Atsinaujinančios energijos tarybos (EREC, 2010) prognozes iki 2050 m. HE galia (neskaitant hidroakumuliacinių elektrinių) išaugs beveik dvigubai (nuo 102 GW iki 194 GW). Nepaisant to, HE po 2020 m. pagal instaliuotą galią turėtų užleisti pozicijas vėjo ir saulės energetikai, tačiau ne pagal realią elektros energijos gamybą.

Baltarusijoje ant Nemuno aukščiau ir žemiau Gardino yra statomos dvi palyginus nedidelės HE (tvenkinių plotai 10 kartų mažesni nei Kauno HE). Pirmąją HE planuojama pastatyti 2011 m., o antrajai, kuri yra netoli Lietuvos sienos, 2010 m. atliktas poveikio aplinkai vertinimas.

Lenkijoje valstybinė energijos įmonė kartu su Nacionaline vandens valdymo taryba planuoja HE statyti Vyslos vidurupyje prie Vroclavo. Rumunija ir Bulgarija tariasi statyti dvi HE ant Dunojaus, Slovėnija – ant Sava upės. Anglijos aplinkosaugos agentūros duomenimis (2009 m.) per pastaruosius kelerius metus kasmetinių paraiškų statyti HE skaičius išaugo nuo 20 iki 100. Šioje šalyje mažų galių HE (< 5MW) statyba itin skatinama.

Kodėl hidroenergetika nemėgstama Lietuvoje?

Laikoma, kad pirmoji HE Lietuvoje pradėjo veikti 1890 m. Kretingos dvaro tvenkinyje. Nuo to laiko iki dabar HE statyba išgyveno didelius svyravimus, kuriuos sąlygojo šalies ekonominė ir politinė situacija. Tarpukaryje, sekant Latvijos pavyzdžiu, kuri gana intensyviai naudojo Dauguvos ir kitų upių energiją, buvo mėginta pastatyti Birštono HE. Deja, šis ir kiti panašūs projektai nebuvo realizuoti dėl vyriausybės belgams suteikto monopolio elektros gamybai. Tarpukario Lietuvoje šių projektų iniciatoriai buvo net persekiojami: hidrologijos profesorius S. Kolupaila gavo savaitę arešto, o inžinieriui J. Smilgevičiui už „šmeižtą“ buvo iškelta byla, be to jis buvo įspėtas, kad neberuoštų HE projektų.

Sovietiniais metais, šeštame dešimtmetyje buvo planuojama pastatyti Birštono HE – daugiau kaip 6 kartus galingesnę nei Kauno HE (650 MW galios). Tačiau šis sumanymas nebuvo priimtinas, nes jį įgyvendinus būtų užlieta daug žemių (apie 2,5 karto daugiau nei Kauno HE) ir, svarbiausia, būtų užlieti net du trečdaliai Punios šilo. Šis sumanymas pagrįstai turėjo daug priešininkų, tame tarpe šalies inteligentijos ir hidroenergetikų, taigi nebuvo priimtas. Tačiau toks gigantiškas HE projektas, neatsižvelgiantis į aplinką, diskreditavo visą Nemuno hidroenergetiką.

1989-1990 m., vadovaujant „žaliesiems berniukams“, kuriems pritarė kai kurie solidūs mokslininkai, televizorių ekranuose rankomis laužė Kruonio HAE statybvietės nuobirų betoną, prognozavo nerealius Kauno marių bangų aukščius, užteršto dumblo su sunkiais metalais pakėlimą. Buvo malama į šipulius Kruonio HAE, vietoj jos net siūloma įrengti ančių veislyną. Net ir buvęs šalies prezidentas Valdas Adamkus, ilgametis JAV aplinkosaugos departamento vadovas, taip pat pratrūko – pasiūlė net „išsprogdinti šį monstrą“. Tokias nuotaikas ir pasiūlymus buvo galima pateisinti, tačiau tik iš dalies, nes tuo metu vyko „dainuojanti revoliucija“.

Pastaruoju metu Lietuvos hidroenergetikos plėtrą įtakoja politikai. Juos, ko gero, veikia tiek vidaus, tiek išorinės jėgos, pateikdamos jiems ne visai objektyvią informaciją. Pirmiausia, didžiulė ne kompetencija buvo parodyta 2004 m. ruošiant Vandens įstatymo pataisą, kur įstatymo aiškinamajame rašte buvo bandoma pagrįsti Nemuno ir kitų upių tvenkimo draudimus (Įstatymo pakeitimo iniciatoriai 2000-2004 m. kadencijos Seimo nariai B. Bradauskas, G. Jakavonis ir A. Skardžius). Po to, tuometinis premjeras A. Brazauskas, buvęs Kauno HE statytojas, išleido Vyriausybės nutarimą besąlygiškai uždraudžiant užtvankų statybą, daugiau kaip 170 šalies upių.

2010 vasario mėn. šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė: „negali būti kiršinama visuomenė dėl hidroenergijos plėtros statant užtvankas ant upių kurios vertingos ekologiniu ir kultūriniu požiūriu. Turi būti ieškoma kitų atsinaujinančių energijos šaltinių, kurie mažiau kenksmingi aplinkai“.

2010 gruodį premjeras A. Kubilius gavo koalicijos „Švari Baltija“ (angl. Coalition for Clean Baltic), vienijančios 25 Baltijos jūros aplinkosauga besirūpinančias nevyriausybines organizacijas (NVO), laišką, kuriame teigiama, jog jie yra itin susirūpinę dėl Lietuvos planų statyti hidroelektrinių užtvankas Lietuvos upių sistemoje. Remiantis tuo, premjeras priėmė sprendimą: „Reikėtų orientuotis į mažiau už hidroelektrines gamtai kenksmingą energetiką.“ Įdomiausia, kad „Švarios Baltijos” hidroenergetikos „konsultantų“ vadovų būstinė yra Švedijoje, kur hidroenergijos dalis elektros gamyboje sudaro beveik 50 proc. Gal švedams atsibodo pigi elektros energija? Savo laiku jie buvo paskelbę Baltijos pakrančių valstybėms potencialias grėsmes aplinkosaugai: Lietuvai - mažosios HE ir Būtingės naftos terminalas; Švedijai - Stokholmo antrojo oro uosto statyba ir Baltijos silkių gaudymas tralais; Estijai - radioaktyvių atliekų saugykla ir uosto akvatorijos gilinimas; Kaliningrado sričiai - upių tarša

nevalytomis nuotėkomis ir naftos gavyba; Vokietijai – tiltų statyba, skatinanti žmonių antplūdį į Baltijos pajūrio regioną. Tad „Švari Baltija“ nuomone Lietuva, kuri apskritai turi mažą mažųjų HE vystymo potencialą (išskyrus Estiją), yra labiausiai „prasikaltusi” gamtosaugai. Dabartiniai politikai visiškai ignoruoja 2010 m. Valstybinio

audito ataskaitos išvadas dėl atsinaujinančių energetikos išteklių (AEI) potencialo naudojimo Lietuvoje. Ataskaitoje pabrėžta, kad aplinkosaugos reikalavimai hidroenergetikai Lietuvoje patys griežčiausi iš visų ES šalių, todėl susidaro ribotos galimybės jį plačiau naudoti. Šalies vadovų ir visuomenės nuomonė dėl hidroenergetikos plėtros yra visiškai priešinga. Tą aiškiai įrodo Europos Komisijos užsakymu atlikta visuomeninė apklausa. Kaip ir ES gyventojai taip pat ir Lietuvos žmonės skyrė prioritetą vėjo energetikai (73 proc.), o saulės ir hidroenergetikos technologijoms simpatijas paskirstė vienodai (71 proc.). Biomasės naudojimui pritaria tik 55 proc. Lietuvos gyventojų (ES panašiai – 57 proc.). Tad visuomenė, priešingai nei šalies vadovai ar dalis politikų, gana palankiai žiūri į hidroenergijos plėtrą.

Hidroenergetikos plėtros stabdymas, remiantis aplinoksaugos reikalavimais, turi neigiamų padarinių:

• Neleidus statyti Jonavos HE ant Neries, privatus sektorius bando statyti savas kogeneracinio tipo jėgaines. Nors vyriausybė bando nesudaryti konkurencijos būsimai VAE įvesdama įvairius draudimus ir mokesčius (pvz., VIAP mokestį, kurį reikia susimokėti net ir už savoms reikmėms naudojamą elektros energiją). Visa tai rodo, kad vyriausybė akivaizdžiai neskatina naudotis pigesniais atsinaujinančiais energijos šaltiniais.

• Remiantis ankstesnių Vyriausybių programomis buvo planuota trąšas gabenti Nerimi iš Jonavos upių uosto iki Klaipėdos uosto (keliose Vyriausybės programose buvo numatyta jį įsteigti). Šiuo metu trąšos vežamos sausumos transportu – apkraunami keliai, papildomai teršiamas oras.

• Vietoj Alytaus HE atsiras dujomis kūrenama jėgainė, o nesudarius reikiamų vandens gylių laivybai Nemune, neįmanomas krovinių tranzitas iš Baltarusijos ar į ją.

• Senų vandens malūnų užtvankų liekanos riogso upėse, laukiama mokesčių mokėtojų pinigų jiems sutvarkyti.

Beje, šiems išvardintiems projektams nebūtų naudojamos biudžeto lėšos – valstybė galėjo suteikti galimybes privačiam kapitalui ribotam laikui naudoti upės tėkmę.

Tinklapis:www.nefas.eu