Pasyvioji apsauga nuo žaibo - įšorinei apsaugai nuo žaibo smūgių statomi atskirai stovintys arba pastatyti ant saugomo objekto strypų, tinklo arba trosų žaibolaidžiai. Įrengiami žaibo priemikliai, priimantys žaibo smūgį ir nutekinantys žaibo energiją į žemę.

Saugant pastatus nuo tiesioginių žaibo išlydžių, stengiamasi nukreipti žaibo energiją į žemę , tiesiausiu keliu, kiek įmanoma mažiau ją sulaikant. Žaibosaugos  įrengimas pagal Lietuvoje galiojančias normas skirstomas į keturias kategorijas. Pirmos ir antros kategorijos žaibosauga įrengiama pastatuose arba lauko aikštelėse kur yra sprogių medžiagų, skysčių, garų ir t.t.

Aktyvioji žaibosauga – statinio apsaugai nuo tiesioginio žaibo poveikio skirtas įrenginys su įmontuota elektronine įranga, sukuriančia vainikinį išlydį. Veikimo principas.

Žaibas – tai galingas aukšto potencialo elektros energijos išlydis, kuris susidaro atsiradus skirtingiems potencialams tarp įsielektrinusių audros debesų ir žemės, tarp gretimų debesų ar tame pačiame debesyje. Gamtoje žaibas yra natūralus būdas išsaugoti elektrinę pusiausvyrą tarp žemės paviršiaus ir atmosferos. Žaibo temperatūra siekia iki 30 tūkst. Laipsnių žaibo šerdyje, o žaibo judėjimo greitis siekia 100 tūkst. Kilometrų per sekundę. Dauguma žaibų trunka apie ketvirtį sekundės, įtampa juose siekia 100 megavoltų, elektros srovė –apie 60 - 170 kiloamperų, kai kurie žaibo išlydžiai gali siekti iki 290 kiloamperų.

Pasyvioji apsauga nuo žaibo - įšorinei apsaugai nuo žaibo smūgių statomi atskirai stovintys arba pastatyti ant saugomo objekto strypų, tinklo arba trosų žaibolaižiai. Įrengiami žaibo priėmikliai, priimantys žaibo smūgį ir nutekinantys žaibo energiją į žemę.